Evos Kazlauskienės tekstas. Linos Mišeikienės, Renatos Chvoinikovienės nuotraukos
Tiesa, dalis pedagogų prisipažįsta visos dienos mokyklos idėją vertinę kritiškai, tačiau, pamatę, kokią naudą
gauna mokiniai, ragina savo įstaigos pavyzdžiu pasekti ir kitas mokyklas. „Rasos“ progimnazija tapo pirmąja
Šiauliuose, žengusia drąsų žingsnį ir prieš porą metų įsteigusia tokią klasę. Dabar visos dienos mokyklos
modelio klases norėtų steigti kitos progimnazijos. Esminis skirtumas nuo įprastų pradinių klasių – vaikas
mokykloje privalo būti iki 16.30 val. (tačiau tai nėra įprastas mums popamokinės grupės modelis, nes, ugdymą
perpynus su neformaliuoju švietimu ir laisvalaikiu, tik tokiu laiku baigiasi visos veiklos ir pamokos). Taip pat
čia nėra vieno mokytojo, vaiką ugdo daug pedagogų. Tai kuo gi II modelis ypatingas ir kur slypi jo sėkmės
paslaptis?!
„Privati mokykla nemokamai“, – taip „Rasos“ progimnazijos VDM (visos dienos mokyklos) klasės auklėtinių
tėvai apibūdina jau antrus metus mokykloje įsteigtas eksperimentines klases. Visa progimnazijos bendruomenė
sutinka, kad eksperimentas pranoko visų lūkesčius ir pasiteisino su kaupu – vaikai po pamokų neskuba eiti
namo, o jei jiems leistų, atsisakytų ir atostogų.
Orientuota į šiuolaikinį vaiką
„Rasos“ progimnazijos direktorė Diana Tamutienė sako, kad visos dienos mokyklos klasių poreikį pajuto tada, kai
dėl ilgametės pradinio ugdymo pedagogo patirties pastebėjo, jog šiuolaikinis vaikas gerokai skiriasi nuo to, kokį
matėme prieš dešimtmetį ir seniau. „Tai laisva, komunikabili ir labai sociali karta. Švietimo skyriaus parengtas ir
savivaldybės tarybos patvirtintas Visos dienos mokyklos veiklos organizavimo aprašas, kuriame aiškiai ir (ar)
konkrečiai nurodyti ir aprašyti du VDM modeliai, kurie turi keletą principinių veiklos organizavimo skirtumų:
ugdymo procesas (formalusis ir neformalusis švietimas), ugdymo procesas vyksta iki 16 val., nusistovėjusį ir
įprastą stereotipą, kad klasėje mokinius ugdo vienas pradinio ugdymo mokytojas, keičia naujas – visų ugdomųjų
dalykų pamokas veda skirtingi mokytojai, turintys pradinio ugdymo mokytojo kvalifikaciją“, – sako įstaigos
vadovė.
Pasak jos, yra akivaizdu, kad vaikai, ketverius metus vadovaujami vieno mokytojo, perima tam tikrus
elgesio modelius, specifines nuotaikas, sugeria charakterio bruožus. Konkretaus mokytojo auklėjama pradinė
klasė norom nenorom ilgainiui įgauna to mokytojo atspalvį. Vienų biolaukai sutampa, kitų nelabai.
„Įsivaizduokime, kad 4 metus vaiką ugdo pedagogas, su kuriuo vaikas ryšio taip ir neužmezga. Taigi, tas modelis,
kurį pasiūlėme mes, suteikia didesnę tikimybę atrasti savo mokytoją, artimą sielą, asmenybę, kuri taps jam
autoritetu. Būtent tai ir stebime su mūsų VDM klasėmis. Dirba maksimaliai daug mokytojų, visi, jei ne vienoje
pamokoje, tai kitoje, randa sau artimą žmogų, mylimą pedagogą. Automatiškai šie vaikai penktoje klasėje nepatirs
ypatingo pokyčio, kuomet įprastai ugdyti pradinukai turės adaptuotis prie dalykinio mokymo modelio. Jiems bus
kur kas lengviau“, – teigia direktorė.
Diena – nuo ryto rato
Dieną šiose klasėse vaikai pradeda ne pamoka, o ryto ratu. VDM 2 klasės kuratorė Neilita Venckė sako, kad tokie
rytai tampa santykių terapija. „Jiems ne dalykų kartais reikia, ne pamokų ir ugdymo, bet reikia santykių ir
bendravimo terapijos. Savotiško parodymo, kad man rūpi, mums rūpi, kaip jie jaučiasi, ir galimybės išsikalbėti, jei
kažkam nėra nuotaikos. Pavyzdžiui, sako vaikas: „Man labai blogas rytas, su sese susipykau.“ Tai kaip jis
neišsikalbėjęs gali mąstyti apie matematiką? „Gal tu nori piešti?“ Pasiūlau jam ir jis piešia. Jei, jam jaučiant tą
emociją, būtų aiškinusi mokytoja jam kokį nors dalyką, vaikas nieko negirdėtų, nes jam skauda širdį, jo emocijos
ten, o ne ugdymo procese. O nusiraminęs jis tampa produktyvesnis“, – sako kuratorė.
Santūresniems, nenorintiems prie visų kalbėti klasėje visada yra slaptas paštas, t. y. dėžutė „Noriu
pasakyti“. „Jei nedrįsta pasakyti, pirmoje klasėje piešdavo savo pasakojimus, o dabar jau rašo. Tuomet, niekam
negirdint, pasikviečiu išsikalbėti akis į akį. Reikia sugerti jų emocijas, įsijausti, ginkdie, niekam neišpasakoti, o
skauduliukų būna įvairių – nuo „mane negražiai pavadino“ iki „man liūdna, nežinau kodėl“. Tuomet tampi
jiems psichologu, patarėju, supratingu klausytoju. Buvo, kad klausė, kaip elgtis, kad brolis dažniau apkabintų,
nes labai nori dažniau artumo. Taigi, tampi vaikams antrąja mama, kuria pasitiki ir išsikalba“, – sako kuratorė
Neilita.
Neformalusis ugdymas formaliojo ugdymo metu
Dar vienas šio modelio išskirtinumas – formalusis švietimas persipina su neformaliuoju vaiko ugdymu. Vaikas
mokykloje būna nuo 8 val. ir pamokos jam baigiasi kartais net 16.30 val. Atrodytų, kaip tas vaikas bepajėgs
mąstyti matematikos pamokoje, kai ji prasideda 15 val. Bet įstaigos direktorė ir čia užbėga įvykiams už akių.
„Pati galvojau, kažin kaip bus, juk dar nesame bandę. Pati ėjau stebėti popietę prasidėjusią pamoką, šiek tiek
nerimaudama. Vis dėlto turiu pripažinti, kad tokios darbingos pamokos dar nemačiau, o pabaigoje jie klausia, ar
jau baigėsi“, – nuostabos neslepia direktorė.
VDM klasių moksleiviams pamokos vyksta ir už klasės ribų, pavyzdžiui, lietuvių kalba gali būti Dramos
teatre, muzikos pamoka – dainavimo studijoje, pasaulio pažinimas – Jaunųjų technikų centre ar alpakų ūkyje. Jei
kitų mokyklų ugdytiniams pamokos baseine reiškia paaukotą 1–3 pamokų laiką, VDM turi galimybę sudėlioti
tvarkaraštį taip, kad ugdymas ir pamokos nenukentėtų. Vaikai turi kur kas didesnes galimybes pailsėti,
kūrybiškai ugdytis, lankyti būrelius ne po pamokų, o tarp pamokų.
Tėvų ir vaikų emocijos
Visa mokyklos bendruomenė įsitikinusi, kad būtent taip turi atrodyti ateities mokykla. Pagyrų negaili tėvai,
kurie nuolat sulaukia nuotraukų iš dienos veiklų, todėl jaučiasi dalyvaujantys bent virtualiai ugdymo procese.
Štai viena šeima sako, kad turi tris vaikus ir dar nėra matę, kad kiti du nenorėtų eiti namo. O VDM auklėtiniai
nenori. Ir atostogų jie galėtų atsisakyti. O tėvai sužavėti, kad ne tik vaikai noriai eina į mokyklą, bet ir namo
grįžta tik praleisti kokybiško laiko su šeima, kartu susėsti prie vakarienės stalo. „Nėra jokio neparuoštų namų
darbo streso. Jie mokykloje gauna ne tik kokybišką ugdymą ir profesionalių pedagogų, bet ir kokybišką
laisvalaikį, papildomą ugdymą. Nelieka namų darbų ruošimo įtampos ar streso kažko nespėti. Jų kuprinės yra
užkandžiams ir daiktams, kuriuos nori nešiotis, bet ne vadovėliams ir pratyboms“, – sako vadovė.
Sudėtinga dėlioti, bet smagu matyti rezultatus
VDM kuratoriai pripažįsta, kad šiuolaikiniai vaikai yra kitokie, tad ir mokytojai bei pati švietimo sistema ir būdai
turi keistis. Nors pamokų tvarkaraštis yra, pagal ugdymo planą pamokos, tačiau jie nežino jokio griežto
tvarkaraščio. Administracija ir kuratorius žino, kokios pamokos. Vaikai nežino. Kuratorius gali įvesti tam tikrų korekcijų, nenukrypstant nuo plano, atsižvelgiant į pedagogų užimtumą ir – svarbiausia – stebint vaikus. „Jei
vaikai pavargę, eina į lauką ar pasiima jogos kilimėlius pagulėti. Vaikai turi teisę nedalyvauti pamokoje, sėdėti
nuošaliai. Jie gali pamokoje dalyvauti sėdėdami ant minkštasuolio. Tai mokykla be rėmų ir be sienų. Man įstrigo
atmintin berniukas, turėjęs emocinių problemų, nenorėjęs dalyvauti pamokoje. Iš jo nereikalauta sėdėti suole, tarsi
visai nesusidomėjęs sėdėjo ant minkštasuolio. Stebėjau jį visą pamoką ir pamažu įsitraukė, o mokytojai nuėjus į
ratą prie vaikų, nuėjo prie instrumento ir imitavo grojimą. Nereikėjo nurodyti: „Sėdėk rate“, „Stovėk su visais“, jis
nieko neprivalo. Mes neturime teisės nieko jam nurodyti. Tai mokykla / klasė be griežtų nurodymų ir ideologinių
rėmų, bet pamokos pabaigoje tas vaikas dainavo, rezultatas pasiektas ir visai nesvarbu, kokiu būdu. Šiuo atveju
laisvo ugdymosi būdu“, – apie neįprastą modelį pasakoja direktorė.
Yra, ko nežino tėvai
„Buvau pradininkė, tai buvo didžiulė atsakomybė. Niekas nepasakė, kaip dirbti, viską turėjau susikurti pati. Gyvenau
su jais nuo ryto iki vakaro, ėjau kartu, kad įsivaizduočiau, kokie yra jų poreikiai. Tėvų atgalinis ryšys labai padeda.
Mes augame, augindami tarpusavio santykį. Draugišką, net jau giminišką. Kartu praleidžiame labai daug laiko,
natūralu, kad tampame viena didele šeima. Emocinis ryšys stiprėja, vis labiau empatiški tampame. Labai motyvuoja
tėvų geriausi atsiliepimai. Džiaugiamės stipria VDM bendruomene“, – sako N. Venckė.
Kuratorė sako, kad su vaikais turi paslapčių. „Jei kartą kažką prasižengė ir tai galime išspręsti pokalbiu
tarpusavyje, kartais susitariame, kad tėvams apie tai nepranešiu. Tėvai labai laukia žinučių ir veiklų nuotraukų,
džiaugiasi, matydami procesą. Dėkoja už skirtą laiką. Ir svarbiausia – tėvai yra ramūs, kad vaikai mokykloje
saugūs: ir lauke pabus, ir pavalgys, ir pamokos paruoštos. Kasdien kalbu jei ne su vienu, tai su kitu. Ne tik su
pastabomis skambinu, pagyroms taip pat skiriu laiko. Dažną ir nustebinu. Balsą turi girdėti ir kai gerai, ne tik
kai kažkas blogai. Labai malonu, kai tėvai mūsų VDM klasę lygina su aukšto lygio licėjumi“, – teigia N.
Venckė.
Visą bendruomenę jungia bendras tikslas – kad visos „Rasos“ progimnazijos klasės palaipsniui dirbtų
visos dienos II modulio principu.
